Hvert sem litiš er ķ samfélaginu sjįum viš tölur. Tķmasetningar, verš, fólksfjöldi, prósentur, lķkur. Vęntanlega eiga žessar tölur aš segja okkur eitthvaš og žvķ ekki śr vegi aš kanna ašeins hverju žęr eru aš lofa okkur.
Ef ég kęmi til žķn og segšist vera 174,392 432 cm į hęš mundi ég varla ljį žér ef žś teldir mig nokkuš skrķtinn. Žaš vęri erfitt aš finna śt hęš nokkurs manns meš svo mikilli nįkvęmni svo varla er nokkuš mark takandi į žessum öftustu aukastöfum. En hversu margir aukastafanna eru markveršir?
Til žess aš svara žvķ žurfum viš aš vita hvaš liggur aš baki męlingunni.
Aš žeirri könnun lokinni eigum viš aš geta metiš hversu nįkvęm hśn er og metiš einhvern ramma umhvernis męligildiš sem viš erum sęmilega örugg um aš innihaldi „rétt“ gildi. Žennan ramma köllum viš „óvissu“ męligildisins.
Tegundir óvissa
En skošum aftur žessa hęšarmęlingu. Viš getum skipt orsökum óvissu ķ žrennt:
- Skilgreining stęšarinnar
- Hvert sinn žegar viš ętlum aš męla eitthvaš veršum viš aš skilgreina—ķ žaš minnsta fyrir sjįlfum okkur—hvaš žaš er nįkvęmlega sem viš ętlum aš męla. Žessi skilgreining er sjaldnast hįrnįkvęm og žvķ hlżst óvissa af.
- Ešli męlitękis
- Öll męlitęki hafa einhverja endanlega nįkvęmni en ennfremur kann męlitękiš aš trufla fyrirbęriš sem męla į. Undir žetta falla m.a. aflestraróvissa og skekkja ķ kvarša.
- Męlingamašurinn
- Ķ tilfelli hlišręnna (e. analog) męlitękja žarf męlingamašur aš bera sig almennilega aš viš męlinguna. Sé hann eitthvaš rangeygur, skjįlfhentur eša einfaldlega brussa getur žaš veriš takmarkandi žįttur ķ óvissu męlingar eša aukiš hana.
Skošum snöggvast hvernig hver žessara žįtta kemur til ķ venjulegri hęšarmęlingu. Óhįš męlitękinu og žeim sem framkvęmir męlinguna er hvernig hęš mķn er skilgreind. Viš fyrstu sżn er žaš augljóst: frį iljum upp į höfuš, en žegar nįnar er gįš koma vankantar ķ ljós. Ekki einasta er hęšin breytileg eftir žvķ hvernig fólk stendur, heldur er hęš fólks ennfremur breytileg eftir tķma dags1 svo ekki sé minnst į milli daga og įra.
Męlitękiš hefur augljóslega mikil įhrif į nįkvęmni męlingarinnar. Er veriš aš nota mįlband eša stutta reglustiku sem męlir bara nokkra tugi sentķmetra ķ senn? Ef mįlband: hversu beint er žaš? Hversu vel treystum viš framleišandanum viš aš stika kvaršann? Hversu grófur er kvaršinn? Eru strikin į hįlfs eša sentķmeters bili, eša fara žau jafnvel nišur ķ millimetra? Hér er sumsé afar margt aš skoša. Mįlbönd śr mįlmi eru įgętlega nįkvęm en standi ég viš vegg og hęš mķn męld meš mįlbandi er varla hęgt aš segja til um hana nišur fyrir nokkra millķmetra žar sem mįlbandinu veršur illa komiš lóšrétt fyrir undir hęsta punkti höfušs mķns. Ennfremur veršur einhver skekkja ķ hverju žvķ tóli sem varpar efsta punkti kśpunnar į žann lóšrétta flöt sem mįlbandiš er borši viš.
Žį komum viš aš męlingamanninum. Sé ég aš męla sjįlfan mig er ekki ólķklegt aš mér verši eitthvaš į viš męlinguna en önnur manneskja gęti framkvęmt hana nokkuš betur. Sé viškomandi hins vegar t.a.m. nżkomin af jökli, žreytt, hįlf-ofžornuš, skjįlfhent og žjįš af snjóblindu žarf eflaust aš bęta aukalega óvissu į.
Hver er žį óvissan? Žaš veršur stundum aš beita smį innsęi til aš meta žaš. Rįšandi óvissa mundi ég telja vera ķ męlitękinu sjįlfu, en lķtiš gagn aš fara nišur fyrir sentķmeter eša tvo vegna dęgursveifla ķ hęš manneskjunnar. Žaš fer žó eftir uppstillingu og einstaklingnum. Óvissa vegna męlingamanns og aflestaróvissa eru aftur į móti mun minni svo viš ęttum aš geta litiš fram hjį žeim ķ žessu tilviki.
Framsetning
Žegar viš setjum gildi fram į óvissan aš fylgja meš og įgętt form aš birta hana svona: \[ \textrm{stęrš} = ( \textrm{gildi} \pm \textrm{óvissa} ) \, \textrm{eining} \] Dęmi:
- Žyngdarhröšunin į Ķslandi viš yfirborš jaršar: \( g = ( 9,82 \pm 0,01 ) \, \textrm{m}/\textrm{s}^2 \)
- Aldur alheims: \(T = ( 13,7 \pm 0,3 ) \, 10^9 \, \textrm{įr} \)
Markveršir stafir
Nś žegar viš höfum óvissur į gildunum okkar, sjįum viš žaš er lķtiš mark takandi į aukastöfum sem eru „minni“ en óvissan. Óvissumatiš gefur okkur sumsé nokkra hugmynd um fjölda markveršra stafa. Ef viš höfum óvissu upp į 0,01 lįtum viš nęgja aš setja tvo aukastafi į gildiš. Sį žrišji er minni en óvissan og segir okkur žvķ ekkert.
Žetta er sérstaklega mikilvęgt aš hafa ķ huga žegar viš finnum óvissur afleiddra stęrša.
Aš lokum ber aš nefna aš meš jafn lauslegu óvissumati og viš fįumst viš, er ekki įstęša til aš nota fleiri en einn markveršan staf ķ óvissuna. Til aš réttlęta svo litla óvissu į óvissunni žyrftum viš aš kanna žaš mįl nįnar. Žaš gera t.a.m. framleišendur męlitękja sem eyša žó nokkru pśšri ķ aš greina hversu mikil óvissa er į žeim, og geta žį hugsanlega fjölgaš markveršum stöfum į óvissu tękisins.
Varist žó aš leggja saman tvęr óvissur meš einum markveršum staf og fį śt śr žvķ tölu meš fleiri markveršum aukastöfum. Mörgum žykir óžęgilegt aš žurfa aš nįlga smįar stęršir upp (t.d. \( 1 + 0,5 \approx 2 \) frekar en \(1,5\)). En žannig er nś einfaldlega lķfiš og betra aš vera hreinskilin aušmjśk heldur en vera aš lofa upp ķ ermina į sér.